Vienaturčio mokykliniai prisiminimai iš Bakšėnų pradinės mokyklos lankymo metų 8

Seni mano prisiminimai iš to praeities meto, kada aš dar tebuvau mažas mokinukas ir lankiau Bakšėnų kaimo pradinę mokyklą. Beveik kiekvieną mielą dieną, kada aš rytais eidavau į Bakšėnų mokyklą ir popiet grįždavau iš jos atgal, namo, mano paties kelias eidavo ta pačia atkarpa – kaimo lauko keliuku, aukštumoje, palei pat pakalnėje besidriekiantį Papyvesio slėnį. Kaip jau buvau kartą ir anksčiau tai minėjęs, šiuo lauko keliuku vėlyvą rudenį ir ankstyvą pavasarį man eiti pirmyn ir atgal būdavo kuo tikriausia kankynė, nes visas keliuko ruožas būdavo klaikiai išbjaurotas kaimyno arklinio vežimo ratų ir todėl beeinant mano batai būdavo aplipę purvu. O kai pavasarį jau visai normaliai pradžiūdavo žemė, tuomet jau visai kitomis spalvomis nušvisdavo ir tas mano ėjimas mokyklon. Atsimenu, kad tada jau baiginėjau trečią klasę, buvo visai arti pats mokslo metų galas, o mano mama ant to Papyvesio slėnio šlaito jau vėl ganė mūsų dvi karves. Kai būdavo pietų metas ir mama ten vandeniu girdydavo karves, aš, beeidamas namo iš po pamokų, jai jau iš tolo nuo keliuko pusės pamojuodavau su ranka, pranešdamas, kad jau grįžtu namo. O kaip tada gražiai visa ta pakalnė atrodė, paskendusi pienių žiedų geltonyje. Dar verta prisiminti, kad mane mama tada labai vertė išmokti atmintinai daugybos lentelę, ir kai mama vakarais eidavo melžti karvių, aš irgi būdavau šalia ir su mamos pagalba mokiausi tos nelengvos daugybos lentelės...