Vienaturčio mokykliniai prisiminimai iš Bakšėnų pradinės mokyklos lankymo metų 5

Seni mano prisiminimai iš to praeities meto, kada aš dar tebuvau mažas mokinukas ir lankiau Bakšėnų kaimo pradinę mokyklą. O aš net ir iki pat šių dienų vis dar atsimenu tą 1992 metų rugsėjo pirmosios rytą, kada aš drauge su savo mama ėjome kaimo lauko keliuku, aukštikalne palei pat pakalnėje esantį Papyvesio slėnį – tiesiai į Bakšėnų pusę ir ruošiausi toje kaimo pradinėje mokykloje pradėti savo antruosius mokymosi metus. Buvo gražus, saulėtas ir labai šiltas rytas. Aš tada ėjau pasitempęs ir laimingas, rankoje nešiausi gėlę – kardelį, skirtą mokytojai. Kai ėjome palei dešinėje pusėje augančius buvusios Tūros sodybos medžius, aš tada iškart pastebėjau kad arčiausiai esančios vinkšnos lapijoje jau labai daug paraudonavusių lapų – reiškia, tikrai jau ruduo atėjęs. Tie medžio lapai buvo jau tokie ryškiai raudoni, kad net ir mamai čia pat apie juos pasakiau. Atėjus pagaliau į mokyklos pastatą, ten mūsų jau laukė rimtos permainos – iš dviejų mokytojų belikusi tik viena, visos keturios klasės nuo šiol viename kabinete, o anos buvusios klasės vietoje dabar įkurdinta biblioteka. Atėjo mokytis du nauji pirmokai – Vitka ir Artūras. Galvojau, kad šie pirmokai mokysis iš tų pačių vadovėlių, iš kurių ir pernai pats mokiausi, bet ne – jie gavo visai kitokius. Dar reikia paminėti, kad toji rugsėjo pirmosios diena buvo rekordiškai karščiausia, žiūrint pagal įvairiais metais buvusią oro temperatūrą.