Vienaturčio mokykliniai prisiminimai iš Bakšėnų pradinės mokyklos lankymo metų 4

Seni mano prisiminimai iš to praeities meto, kada aš dar tebuvau mažas mokinukas ir lankiau Bakšėnų kaimo pradinę mokyklą. Kiekvieną darbo dienos rytą aš traukdavau anuo kaimo lauko keliuku, kuris eina viršukalne palei pat apačioje esantį Papyvesio slėnį, į Bakšėnus, į pamokas savojoje mažoje pradinėje mokykloje, o popiet, pasibaigus pamokoms, vėl tuo pačiu keliuku grįždavau atgal į savo namus. Pakeliui dar pasisupdavau ant „dujų bazelės“ vartelių, jei tik nebūdavo poreikio labai skubėti namo, ir tada jau ramiai traukdavau anuo lauko keliuku namų link. Kadangi rudens metu daug lydavo lietus ir žemė dėl to paprastai būdavo pažliugusi, sunkoka būdavo eiti. Kur tik keliu savo koją, beveik vien ištisas purvynas, nes tas keliukas buvo gyliai subjaurotas arklinio vežimo ratų – mat pro čia mano tuometis kaimynas, piktasis senis Petras kiekvieną ankstų rytą važiuodavo su pakinkytu arkliu, veždavo su vežimu savo pamelžtų karvių pieną į pieninę, o paskui grįždavo vėl atgal. Tad aš eidavau per tą purvynę ir savo mintyse ištisai koneveikdavau tą kaimyną Petrą, kam jis pro čia važinėja ir man kelią gadina. Na, o dešinėje keliuko pusėje plytėjo vien dirbami laukai, jie priklausė Bakšėnų gyventojams, tad eidamas pro šalį matydavau, ir kaip čia kasamos bulvės, ir kaip su traktoriumi ariami laukai...