Vienaturčio mokykliniai prisiminimai iš Bakšėnų pradinės mokyklos lankymo metų 36

Seni mano prisiminimai iš to praeities meto, kada aš dar tebuvau mažas mokinukas ir lankiau Bakšėnų kaimo pradinę mokyklą. Galiausiai bus trumpas mano paties pasakojimas ir apie tai, kas dar man kadaise įdomaus buvo nutikę, lankant ketvirtą klasę Bakšėnų pradinėje mokykloje ir kaskart vis einant kasdien per tą kaimą. Tada buvo jau po pavasario velykinių atostogų, 1995 metų balandžio mėnesio kažkur pabaigoje. Patį pagrindinį kelią, einantį per Bakšėnus, iš abiejų pusių visada supo daugybė didelių ir gražių senų medžių, bet jų praeityje ten buvo ir kur kas daugiau. Pamenu, aš tą pavasario dieną sėdėjau sau klasės kabinete ir protarpiais vis išgirsdavau iš lauko pusės iš toli vis atsklindantį duslų motorinio pjūklo garsą. O kai pasibaigė pamokos ir ėmiau traukti keliu per Bakšėnus savo namų link, iškart pamačiau tokį vaizdą, kad man pačiam net ir širdį liūdesys suspaudė. Prie pat kelio posūkio ir medinio skelbimų stendo, kur pakelėje ant kampo buvo augęs didžiulis ir šakotas senas ąžuolas – jo jau nebėra, medis guli nupjautas ir nuverstas ant žemės. Toliau į vakarų pusę beeinant, prie pat kelio, vedančio į daugiabutį – ir dar vienas toks pat nupjautas senas medis guli. Bet tai tik pradžia – toje pat pakelės pusėje dar daugiau senų medžių irgi nupjauta guli – o ten buvo ir uosių, ir liepų, ir klevų. Jų viršūnės liūdnai ant pievos stirksojo Bakšėnų parduotuvės pastato kryptimi. Atsimenu, net ir ašaros man iš akių į tuos nupjautus medžius bežiūrint kad pradėjo veidu tekėti – aš nuo pat mažų dienų labai myliu medžius ir žaliąją augaliją ir tada man buvo sunku suprasti, kad kažkas gali taip nemylėti tų medžių ir juos be gailesčio, tokius didelius ir gražius, vieną po kito pakelėje versti ant žemės. Bet kitų tų medžių ten dar visgi pakelėje liko stovėti.