Vienaturčio mokykliniai prisiminimai iš Bakšėnų pradinės mokyklos lankymo metų 25

Seni mano prisiminimai iš to praeities meto, kada aš dar tebuvau mažas mokinukas ir lankiau Bakšėnų kaimo pradinę mokyklą. Šįkart bus trumpas prisiminimas iš kalėdinio laikotarpio Bakšėnų pradinėje mokykloje, kuris įvyko man mokantis antroje klasėje – 1992 metų gruodžio mėnesį. Buvo tada šalta ir niūroka gruodžio mėnesio diena, jau visai arti buvo ateinanti „Eglutės“ šventė mokykloje, o aš tądien eilinį sykį ir vėl vargau per matematikos pamoką, nes sunkiai gebėjau susidoroti su man paskirta užduotimi matematikos pratybų sąsiuvinyje atlikti iki galo visus ten likusius paskutinius uždavinius. Mano tuometiniai klasiokai Šarka ir Kėselis jau seniausiai tas užduotis buvo atlikę, tada buvo lyg ir paskutinė pamoka. Tąsyk jau ir eglutės medelis dėl būsimos šventės į koridorių buvo atgabentas, kiti mokiniai drauge su mūsų mokytoja Stase jau ėjo tos eglutės puošti, bet aš buvau privestas toliau likti klasėje, sėdėti savo suole ir negalėjau niekur eiti. Mat griežtoji mokytoja man tada buvo taip pasakiusi: „Sėdėsi tu klasėje nors ir valandą, bet kol visų uždavinių savo pratybų sąsiuvinyje tu iki galo tinkamai neatliksi, niekur iš čia eiti negalėsi!” Ir iškurnėjo su kitais mokiniais į koridorių. Bet, laimei, tada bent kartą klasiokas Šarka man ištiesė pagalbos ranką, nereikėjo daugiau man nė ant juodraščio vėl papildomai skaičiuoti, jis man padiktavo vieną po kito teisingus atsakymus, ir man beliko tik juos pratybose surašyti. Taigi, taip aš tuomet su kitų pagalba greičiau išsprendžiau man skirtus uždavinius ir po to jau galėjau lėkti į koridorių, tiesiai prie čia pastatytos žalios eglutės, kad padėčiau kitiems ją puošti...