Vienaturčio mokykliniai prisiminimai iš Bakšėnų pradinės mokyklos lankymo metų 24

Seni mano prisiminimai iš to praeities meto, kada aš dar tebuvau mažas mokinukas ir lankiau Bakšėnų kaimo pradinę mokyklą. Dabar papasakosiu apie tai, kokia man buvo ta pati paskutinė mokslo metų diena Bakšėnų pradinėje mokykloje, man jau baigiant joje ketvirtą klasę. (Iškart pasakysiu, kad dalis šio pasakojimo tiksliai sutampa su mano senų „Genio“ vaikystės memuarų 24 –ąja dalimi.) Tikrai daug savotiško jaudulio man tada buvo širdyje nuo pat ryto – juk tai jau pati paskutinė diena, pagaliau aš pabaigsiu ketvirtą klasę, o rudenį jau eisiu į penktą klasę, kiton mokyklon. Tą saulėtą pavasario, 1995 metų gegužės 26 dieną mokyklos klasėje gražinau savo mokytojai Stasei visus turėtus mokyklinius vadovėlius, gražiai jai padėkojau už visus tuos tris su manimi klasėje praleistus metus. Tada paskui dar sužinojau savo galutinius trečiojo trimestro pažymių rezultatus ir – svarbiausiąją žinią – tai, kad esu perkeliamas mokytis į penktą klasę. Jau besibaigiant tai paskutinei pamokai, į šį kabinetą pradėjo rinktis mano ir kitų mokinių tėveliai, nes turėjo čia įvykti baigiamasis tėvų susirinkimas, o aš, išeidamas iš klasės, teatrališkai dar kartą atsisukau į visus, pamojau su ranka ir garsiai pasakiau: „Lik sveika, mokykla!” Šiuos gražius žodžius tada buvau radęs lyg ir matematikos pratybų sąsiuvinio paskutiniuose puslapiuose. Prieš pat eidamas namo, aš tada dar užsukau su klasioku Šarka į trečioko Vitkos namus, pasižiūrėti jo turimo namie žaidimų kompiuterio ir galiausiai patraukiau keliu laimingas, savo namų link...