Rankdarbiai » Kompiuterinė grafika
Seni mano prisiminimai iš to praeities meto, kada aš dar tebuvau mažas mokinukas ir lankiau Bakšėnų kaimo pradinę mokyklą. Nesvarbu, kad ir kokia tuometinė mano pradinių klasių mokytoja Stasė bebuvo man tada griežta ir kaip dažnai ji mane palikinėdavo po pamokų, bet vis tiek buvo vienas toks labai gražus jos gestas mano paties atžvilgiu, kurį net ir iki pat šiol labai ryškiai, su mielu noru atsimenu. Aš tada mokinausi ketvirtoje klasėje, buvo 1995 metų vasario mėnesio vienas žiemiškas rytas. Ir toks siaubingai nepaprastai šaltas, spaudė iš ryto labai stiprus šaltis taip, kad net atviras mano kūno vietas svilino. Bet tuo pačiu buvo ir labai gražus rytas, šviesus, iš rytų pusės tvieskė gan skaisti saulė, po kojomis gurgždėjo ir priešais saulę spindėjo žemę nuklojęs sniegas, o aš, lydimas mamos, vėl traukiau keliu į Bakšėnus, su kuprine ant pečių, link savo mokyklos. Bet prie pat mokyklos pastato, lauke mus iškart pasitiko mokytoja Stasė, kuri susirūpinusiu veidu patarė mudviem verčiau apsisukti ir tuoj pat grįžti geriau į namus, nes pačioje mokykloje yra lyg ir užsikimšusi katilinės krosnis, neveikia dorai šildymas ir yra šalti radiatoriai klasėje, tad nuo pat ryto per pamokas mokiniai čia sėdi su paltais. Suprask – šalčiausia žiemos diena ir dar nėra šildymo klasėje. Tad aš su savo mama ir padarėme taip, kaip mums mokytoja paliepė – tądien tuojau vėl grįžome namo. Na, juk visai tikrai nesinorėtų klasėje per pamokas sušalti ir dėl to vėl nelauktai susirgti!