Vienaturčio mokykliniai prisiminimai iš Bakšėnų pradinės mokyklos lankymo metų 20

Seni mano prisiminimai iš to praeities meto, kada aš dar tebuvau mažas mokinukas ir lankiau Bakšėnų kaimo pradinę mokyklą. Kokia mokykla apskritai gali būti be savo rūbinės? Būtent tokią pat, nedidukę rūbinę turėjo ir ta manoji Bakšėnų pradinė mokykla, kuomet aš ją dar lankiau. Ji buvo įrengta pastato tame pačiame aukšte, kaip ir klasės – šiaurės rytiniame kampe esančioje patalpoje. Kiekvieną rytą, tik prasidedant pamokoms šioje mokykloje, čia atėjęs aš pasikabindavau savo striukę ar paltą, ir paskui tuoj pat skubėdavau su kuprine į klasę, mokytis, o po pamokų, kai būdavau su kitais jau išleidžiamas namo, čia atėjęs vėl apsivilkdavau tą savo šiltą, buvimui lauke skirtą drabužį, paskui praverdavau laukujes duris ir, atsargiai apsižvalgęs, ar nėra čia kur netoliese vietos bibliotekininkės šuns – psicho, lauke laiptais nusileisdavau žemyn ir eilinį sykį vėl patraukdavau namo, į namų pusę. O namo skubėti kuo greičiau mane masino du svarbūs dalykai: mylimas gyvūnas, kalaitė Musė ir naujas žurnalo „Genys“ numeris. Būtent tuo laikotarpiu šiame paveikslėlyje, 1994 metų sausio mėnesio gale, mokydamasis trečioje klasėje, aš dar nebuvau pradėtas palikinėti po pamokų...