Vienaturčio mokykliniai prisiminimai iš Bakšėnų pradinės mokyklos lankymo metų 2

Seni mano prisiminimai iš to praeities meto, kada aš dar tebuvau mažas mokinukas ir lankiau Bakšėnų kaimo pradinę mokyklą. Kasryt į pradinę mokyklą Bakšėnuose aš eidavau ne pagrindiniu keliu, o taip kaip man tuo metu buvo arčiau ir patogiau – lauko keliuku, aukštumoje, palei pat Papyvesio slėnį. Šiame mano kelyje link Bakšėnų, visai netoli jų ant aukštikalnės stovėjo pakeliui toks vienišas keistas pastatas. Tai buvo iš baltų plytų sumūrytas mažytis namukas, apjuostas tinkline tvora ir su metaliniais varteliais, ant kurių visada kabodavo užrakinta spyna. Šį pastatėlį mes kaime vadindavome „dujų bazele“, nes jo viduje būdavo sudėti pilni dujų balionai, o čia pat dešinėje pusėje gretimai stovėjo ir į dangų iškeltas labai aukštas metalo strypas – žaibolaidis, kuris turėjo šį pastatėlį apsaugoti nuo žaibo iškrovos perkūnijų metu. Grįždamas popiet namo iš pradinės mokyklos, aš, būdamas mažas pradinukas, kadaise tuomet labai mėgau čia trumpam vis sustoti, užsilipti ant tų metalinių vartelių ir ant jų palengva suptis, klausantis kaip girgžda judinamas metalas. O savo žvilgsnį visada tuomet būdavau nukreipęs tolyn, į vieškelio pusę ir matydavau, kaip tuo vieškeliu iš po pamokų Salamiesčio mokykloje namo traukia bakšėniečiai vaikai. Čia pavaizduotas metas, kai trečiokas dar tebuvau. Šita vieta man tuomet buvo tarsi kaip koks asmeninis vienatvės ir poilsio kampelis. Ir taip čia leidau laiką per visus keturis mokslų metus. (Gaila, bet 1997 metų rudenį, kai žlugo Bakšėnų žemės ūkio bandrovė, po to ir šioji „dujų bazelė“ buvo nugriauta visai, liko ant žemės jos vietoje tiktai pamatų liekanos.)