Vienaturčio mokykliniai prisiminimai iš Bakšėnų pradinės mokyklos lankymo metų

Koks mano paties gyvenimas buvo kadaise, tolimoje praeityje, kuomet aš dar tebuvau mažas mokinukas ir lankiau Bakšėnų kaimo pradinę mokyklą? Ogi buvo visoks – ir džiaugsmingas, laimingas ir baimingas, pilnas nerimo, baimės. Pradedu iliustruoti senus savo prisiminimus būtent iš to laikotarpio likusius, kada ir lankiau tą mažą pradinę mokyklėlę Bakšėnuose, nes būtinai reikia kažkaip įamžinti senuosius vaikystės prisiminimus, priešingu atveju, jie taip galop ir visai išnyktų be jokio pėdsako. Šįkart bus mano prisiminimas iš to meto, kada 1992 metų rudenį pradėjau lankyti antrąją klasę minėtoje mokykloje. Jau pačios pirmosios rugsėjo dienos man tais metais pažėrė tikrų naujienų, nes Bakšėnų pradinėje mokykloje rudenį iš dviejų mokytojų beliko tik viena ir visos keturios klasės nuo šiol spietėsi vos viename kabinete. Pradėjus man eiti į antrą klasę, dažną rytą mane nuo namų iki pat Bakšėnų mokyklos su dviračiu nuveždavo mano mama, kad kelyje jausčiausi drąsesnis, nes ten tuo metu itin daug buvo visokių palaidų didelių šunų, o aš jų bijojau. Taigi, atsimenu, kad vieną tokį giedrą rugsėjo rytą mane mama vežė ant dviračio „bagažinės“ per Bakšėnus, o važiuojant plentu palei pat šalia esančią nebegyvenamą senolių sodybą, aš užverčiau tada galvą aukštyn, įsistebeilijau į greta kelio augusio seno ir storo uosio šakas ir pirmąkart tada pamačiau aukštybėje, ant nulūžusios šakos pakabintą metalinį statinės lanką. Iškart tada man pasidarė keista ir labai įdomu – o kaip ten tas lankas galėjo atsidurti?