Vienaturčio mokykliniai prisiminimai iš Bakšėnų pradinės mokyklos lankymo metų 15

Seni mano prisiminimai iš to praeities meto, kada aš dar tebuvau mažas mokinukas ir lankiau Bakšėnų kaimo pradinę mokyklą. Šitas nutikimas man vaikystėje nutiko jau visai besibaigiant kalendoriam rudens metui – 1993 metų lapkričio mėnesio pačiame gale. Tuomet buvo jau ir pasnigę, ir šaltukas gan nemažas lauke tvyrojo, ir jau turėjau savo pirmąjį šunį, kalaitę Musę, ir gan nekantriai laukiau vis dar nepasirodančio naujo „Genio“ numerio, kada po geros savaitės sirgimo praleistos namie, aš, lydimas mamos, vienądien vėl nuėjau į Bakšėnų pradinę mokyklą, o ten, greta jos, ėmiau ir išvydau gan neįprastą vaizdą – lauke, visai arti mokyklos stovi prekiautojų vagonėlis – kioskas. Taip sau ramiai šalikelėje, visai prie pat antroko Vitkos namų, ir nesuprasi, nei kodėl nei kaip jis čia buvo atvežtas. Dar atsimenu, kad tądien buvo apsiniaukę, jau iš dangaus krito žemyn snaigės, o prie pat šito vagonėlio jau ir sukiojosi keletas žmonių, daugumoje – vaikai. Tuo laikotarpiu, kai aš buvau trečiokas, kaip tik ką tik buvo pasirodę prekyboje pirmieji lietuviški „Karūna“ šokoladiniai batonėliai – „Tiko“, „Ralis“, „Dar 2“ ir „Manija“. Juos net ir per televizorių ištisai reklamuodavo. Vėliau dar prisidėjo ir „Jazz“. Taigi, pačiam man tuo metu dar nebuvo tekę šitų batonėlių gyvai paragauti, tad tądien, kai tik pamačiau juos visus Bakšėnų kiosko lange išdėliotus, iškart puoliau savo mamą kaulyti, kad tik ji duotų man kokį litą ir leistų vieną tų batonėlių nusipirkti. Tądien šitas mano troškimas buvo sėkmingai įvykdytas...