Vaikystės memuarai, susiję su žurnalu "Genys" 9

Tęsiu savo vaikystės laikų, senų memuarų iliustravimą. Toji sena praeities diena, kada aš gavau naują, 1994 metų vasario mėnesio žurnalo „Genys“ numerį, buvo, atsimenu, nors ir saulėta, bet šalta ir paskendusi giliose sniego pusnyse. Ir vėl viskas taip jau sutapo, kad pastarąją dieną tiesiai į mūsų pačių namus, drauge su kita spauda, laikraščiais, žurnalą vėl atnešė paštininkė, nes tądien dar nešiojo ir pensijas, mano seneliams – taip pat jas atnešė. Be to, reikėjo jau galvoti, ir kokią spaudą norėsime skaityti toliau, kieno pratęsti prenumeratą. Net keturis kartus per metus ir vis vyko toks pasikartojantis procesas, kad dar trims mėnesiams galėtumėm pratęsti norimų leidinių sau gavimą. Nors šis „Genys“ mano kolekcijoje buvo jau ir vienuoliktas iš eilės, bet man tiek neužteko, tad norėjau jį gauti ir toliau, paprašiau mamos, kad vėl pratęstų užsisakymą. Mano pageidavimas buvo išpildytas. Na, o pastarajame numeryje tikrai buvau kuo pradžiugintas, nes vėl radau įdomių straipsnelių pasiskaityti visą krūvą – ir liūdną istoriją „Plunksna su kraujo lašu“, ir šmaikštų pasakojimą „Žąsiokas“, o svarbiausia – ir „Šlepetės“ istorijos tolesnį tęsinį. Bet labiausiai suintrigavo tada mane tai, kad žurnalo pačiam vidury radau įdėklą su dviem kartoniniais lapais, kuriuose buvo išspausdintos popierinio rėmelio nuotraukai, kurį būtų galima pasidaryti, iškarpos. Dar tą patį vakarą aš ir ėmiau jas kirpti, bandyti su klijais klijuoti būtent tą rėmelį, net ir mama man buvo prisijungusi padėti. Gan greitai norimas daiktas ir buvo padarytas, uždėjau katės nuotrauką iš kito žurnalo ir paskui, kai tik pamatydavau, žinojau visada – tai aš gavau iš „Genio“. 1994 m. vasaris