Vaikystės memuarai, susiję su žurnalu "Genys" 65

Baigiu savo senų memuarų iliustravimą piešiniuose. Dabar papasakosiu apie tai, koks kadaise buvo tas momentas, kada aš gavau 1998 metų lapkričio – gruodžio mėnesių žurnalo „Genys“ numerį. Kad čia žurnalo „Genys“ leidimui netrukus bus jau visiška pabaiga, tą aš konkrečiai pirmąkart sužinojau tik lapkričio mėnesį, tada, kai buvo į mūsų namus atėjusi paštininkė, kuri atnešė mano seneliams pensijas ir kartu priiminėjo tolesnę leidinių prenumeratą. Netikėta buvo tai išgirsti, nenorėjau ir lengvai patikėti. Bet ilgainiui teko susitaikyti su šiuo faktu. Tų metų lapkričio mėnuo anuomet buvo nepaprastai, vos ne rekordiškai šaltas – iškart greitai atėjo žiema, pradėjo šalti ir speigas ėmė darytis vis stipresnis. Paskutiniojo iš visų „Genio“ numerio tuomet kantriai laukiau visą lapkritį, o gavau tiktai gruodžio pradžioje – vieną šaltą ir tamsų vakarą. Kiek pamenu, liūdnas ir graudus apskritai tada buvo tas vakaras: nors ir džiaugiausi gavęs tą naują „Genį“, bet vis tiek sunkiai galėjau suvaldyti tekančias iš akių ašaras, ir normalu, kad sunku po tiek skaitymo metų galutinai atsisveikinti su savo mylimu žurnalu. Tarsi lyg ir simboliška, kad į šį „Genio“ numerį buvo sudėta tiek visko daug – ir apie kosmosą, Saulę, ir apie aktorę Rasą Samuolytę, ir apie „Coca – Cola“ loterijos laimėtoją ir dar daugel visa ko. Skaitant šį numerį, beveik visuose jo puslapiuose tąkart buvo jaučiamas atsisveikinimo su skaitytojais jausmas. Nustebino, kai radau parašyta, kad „Genio klase“ buvo išrinkta 5 – okų klasė iš Šimonių mokyklos, Kupiškio rajone. Mano rajone! Sėdėjau aš tada ant savo lovos, varčiau „Genį“ ir man buvo taip graudu dėl žurnalo. 1998 m. gruodis