Vaikystės memuarai, susiję su žurnalu "Genys" 54

Toliau dar tęsiu savo paties senų memuarų iliustravimą piešiniuose. Dabar papasakosiu apie tai, koks buvo tas momentas, kada aš gavau 1997 metų gruodžio mėnesio žurnalo „Genys“ numerį. Paskutinysis tų metų mėnuo man tada buvo kupinas visokiausių įvykių – tiek ir džiugių, tiek ir nelabai malonių. Kadangi prieš tai buvau irgi dalyvavęs „Genio“ rengtame konkurse „Pėdsekys“, man už tai apie mėnesio kažkur vidurį į namus atkeliavo redakcijos graži dovanėlė – „Skomanto“ serijos knyga „Ventės kalvis“. Buvau tuo ir nustebintas, ir didžiai pamalonintas. Salamiesčio mokykloje, per vieną ilgąją pertrauką iš mano koridoriuje paliktos kuprinės buvo pavogti artėjančios „Eglutės“ šventės saldainiams skirti, atsinešti pinigai, paaiškėjo, kad tai padarė vienas pradinukas, Laimiokas. Dar šiek tiek atsimenu net ir patį pasiruošimo mokykloje šventėms metą, kaip tada visa mūsų klasė puošėme aktų salę, tada jautėsi tokia pakili nuotaika ir jaukumas. O patį šį gruodžio „Genio“ numerį ir gavau tada būtent visai jau artėjant Kūčių dienai, vieną šaltą ir ramų žiemos vakarą, kai mūsų namuose jau švietė įjungtos lempos, o mano mama su spauda iš pašto dėžutės namo parnešė man ir tą mylimą žurnalą. Pervertęs šį numerį, vėl likau gan maloniai pradžiugintas turiniu: nuo straipsnio apie dainininkę Vaidą Genytę iki naujo skyrelio apie įdomiausius automobilius ir „šviežių“ kalėdinių galvosūkių. Atmenu, aš tada atsiguliau savo lovoje ant pilvo, priešais pasidėjau tą „Genį“ ir jį vis varčiau, varčiau, skaičiau. Net nejauku prisipažinti, bet labiausiai man magėjo tada žiūrėti tik į vieną žurnalo nuotrauką, kur dvi jaunosios manekenės mergaitės, Karolina ir Ernesta demonstravo pagal drabužių modeliavimo konkurso nugalėtojų maketų pasiūtas sukneles – taip jau ir tada man patiko tokios gražios jų kojos, matėsi, kad jos po truputį irgi dailėja, gražėja, tampa jau vis labiau moteriškos, kaip augančių būsimų moterų. 1997 m. gruodis