Vaikystės memuarai, susiję su žurnalu "Genys" 49

Toliau vis dar tęsiu savo senų memuarų iliustravimą piešiniuose. Šį kartą su malonumu papasakosiu apie tai, koks kadaise buvo man tas momentas, kada aš gavau naują 1997 metų liepos mėnesio žurnalo „Genys“ numerį. O buvo tada jau visai gražus pats vasaros vidurys, mano paties atostogų dienos tuo laiku buvo pilnos uogavimų, žirniavimų ir deginimosi kaitrioje saulėje. Per televizorių ištisai rytais žiūrėdavau net du smagius animacinius serialus: vieno pavadinimo jau nebeatmenu, jis, berods, buvo apie vieną mažą mergaitę, su tėvais įstrigusią negyvenamoje saloje, o kitas serialas vadinosi „Klevų miestelio istorijos“. Dabar kalba bus apie patį liepos mėnesio „Genio“ numerį – jį tada gavau jau po mėnesio vidurio, per patį savo vardadienį. Gerai jau nebežinau, kaip ten konkrečiai aplinkybės buvo, bet lyg ir laiku iš vakaro tada spaudą pamiršom namo parsinešti, o parsinešėm tik kitos dienos rytą. O tądien buvo ir mano vardadienis. Kadangi į savo vardadienį jau nė už ką nebenorėjau kviesti tuos pačius, prieš metus mane apvogusius netikėlius „draugelius“, nutariau tą dieną atšvęsti drauge tik su savo seneliu ir su kalaite Muse. Pasistatėm tą saulėtą dieną mes kieme, prie trobos tokį tarsi „staliuką“ iš taburečių, vaišinomės šviežiais alyviniais obuoliais, batono riekėmis su užtepta uogiene ir gėrėme išvirtą kompotą. Geresnės šventės man už šią nė nereikėjo, nes viskas buvo po ranka – ir dovana – naujas liepos „Genys“, ir du geriausi mano vaišių kompanionai. Turėjau kuo džiaugtis dėl to naujo numerio, nes jis visas vėl buvo kupinas tikrų įdomybių – nuo nuotraukų su raganaitėmis persirengusiomis mergaitėmis iki įprastų užduočių ir galvosūkių, esančių pastorėjusiame priede „Genio gandas“... 1997 m. liepa