Vaikystės memuarai, susiję su žurnalu "Genys" 37

Toliau vėl tęsiu savo senų, vaikystės prisiminimų iliustravimą piešiniuose. Šįsyk papasakosiu apie tą momentą, kada kadaise aš gavau 1996 metų liepos mėnesio žurnalo „Genys“ numerį. Tai buvo gan nepaprastai labai graži, saulėta ir karšta liepos mėnesio vienos dienos ( galbūt 20 –iosios, jei neklystu) popietė. Geras oras, visi svarbiausi darbai ūkyje kol kas buvo jau nudirbti, tad visi keturi – aš, mano mama ir seneliai nusprendėme nuvažiuoti į vieną tokį tolimą kaimelį, esantį už Alizavos. Susėdome į mūsų nuosavą, mėlynąjį „Moskvičių“ ir keliu nudūmėme. Stabtelėjus prie mūsų pašto dėžutės, pakeliui aš dar paėmiau laikraščius ir, didelei savo nuostabai, tarp jų radau ir naująjį liepos mėnesio „Genio“ numerį. Per tolesnį kelionės automobiliu metą aš praktiškai savo akių daugiau nuo to žurnalo puslapių ir nebepakėliau – visą laiką buvau mintimis pasinėręs tik vien į jį. Pamenu gerai, kaip aš kvatojausi garsiai, kada, vos atvertęs žurnalą, iškart radau juokingą komiksą su kiškio ir lapino nuotykiais, ir jis man tada buvo tikrai be galo juokingas. Paskui buvau tikrai rimtai priblokštas iš netikėtumo, kad šio numerio turinys yra išskirtinai kitoniškas – jis visas vien tik apie indėnus. Daug ten buvo visko prirašyta ir apie indėnų anuometinę gyvenimo buitį, ir apie jų karus, išrastus dalykus bei dar kitokių įdomių faktų. O kai grįžome iš savo kelionės, vėl namo, pamatėme, kad šalia kelio plytinčiame didžiuliame žemės ūkio bendrovei priklausančiame, pageltusių javų lauke jau sukinėjasi kombainai, yra pradėti kulti kviečiai. Dar pasakysiu, kad šiaip šitas numeris niekada nebuvo tarp mano pačių mylimiausių, nes ir taip aš niekada vaikystėje pernelyg nemėgau žaisti su vaikais indėnus. 1996 m. liepa