Vaikystės memuarai, susiję su žurnalu "Genys" 31

Ir toliau dar vis tęsiu savo senų memuarų iliustravimą piešiniuose. Dabar laikas prisiminti, koks kadaise man buvo tas momentas, kada aš gavau 1995 metų gruodžio mėnesio žurnalo vaikams „Genys“ numerį. Paskutinį tų metų kalendorinį mėnesį aš tada praleidau kone daugiausiai laiko sėdėdamas vien tik namie, mokykloje mažiau laiko praleidau, nes buvo tai susirgimų visokių, tai ir kitokių nemalonių dalykų. Žiūrėdavau namie per televizorių animacinį serialą „Brėmeno miesto muzikantai“, skaičiau ankstesnius „Genio“ numerius, žaidžiau troboje su savo žaisliukais ir nuo to „kaifavau“. Bet vis dėlto dar spėjau prieš pat šventes nueiti ir į savo Salamiesčio mokyklą, sudalyvauti „Eglutės“ šventėje. Tąkart mūsų penktokų klasė aktų salėje, visos mokyklos akivaizdoje, vaidinome „Grybų karą“, o aš pats buvau Kelmutis. Net nežinau, kas man tada būtent tokio negero buvo nutikę, nes jau sekančią dieną buvo Kūčios, o aš būtent tą šventinį vakarą ėmiau ir staiga labai rimtai susirgau. Kone gal beveik savaitę ištisai vis gulėjau toje savo lovelėje, su aukšta temperatūra ir kosėdamas, buvo silpna ir dėl to labai nemalonu. O dar liūdniau, kad aš tomis dienomis ir netekau savo mažojo draugo – šuniuko Ferdinando, nes per didelius šalčius lauke tas sušalo. Bet kartu ir turėjau savyje dar šiek tiek optimizmo, kad vis tiek dar būtinai pasveiksiu ir vasarą keliausiu kada apžiūrėti žvyrduobių karjero. Tikru vilties žybsniu ir svaria sveikatos būklės pagerėjimo priežastimi man buvo tas gruodžio 30 dienos vakaras, kada mama su spauda atnešė ir man tiesiai į rankas įteikė naują, gruodžio „Genio“ numerį. Buvo labai smalsu sužinoti, kaip ten pasibaigs paveikslėlių istorija „Jonas, Petras ir Kazys“. Bet ir kitkas žurnalo turinyje manęs tikrai nenuvylė. Taigi, pasijutęs geriau, Naujųjų išvakarėse aš jau ir drąsiai kėliausi iš lovelės. 1995 m. gruodis