Vaikystės memuarai, susiję su žurnalu "Genys" 30

Tęsiu ir toliau savo senų memuarų iliustravimą piešiniuose. Atsimenu vis dar kažkiek net ir tą momentą, kada kadaise aš gavau naują tuomet 1995 metų lapkričio mėnesio žurnalo vaikams „Genys“ numerį. Dabar ir papasakosiu, kaip ten buvo – ogi tada mano kaime, kaip ir visur kitur, klestėjo jau tikrų tikriausia žiema. Nors ir paskutinis kalendorinis rudens mėnuo buvo, bet į tokį įprastą vėlyvą rudenį visai nė nepanašu buvo - iškart pašalo ir prisnigo jau per pirmąją lapkričio dieną, ir tas ankstyvas žiemos sniegas nė nesiruošė tirpti, jo palaipsniui vis daugėjo ir daugėjo. Vis sunkiau man būdavo tada per sniegą namo iš Salamiesčio mokyklos keliu per miestelį klampoti, o dar ir prieš stiprų vėją kartais, nešantį gausias snaiges. Ne visada, tikrai ne kiekvieną dieną kartu namo eidavo ir tos aštuntokės mano tuometės draugės, Violeta ir Kristė, tekdavo kartais ir visai vienam man namo po pamokų traukti. O tuo pat metu namie aš buvau ne tik tiesiog vos ne „apsėstas“ naujo „Genio“ numerio laukimu, bet ir žaidimais, pramogomis, susijusiomis būtent su žurnalo turiniu, veikėjų naujais nuotykiais. Pastarąjį lapkričio „Genio“ numerį aš ir gavau būtent tokią niūrią, šaltą dieną, jau po 20 –os dienos, vienišas kaimo lauko keliuku grįždamas iš mokyklos namo. Vis galvojau, vis laukiau, kada pagaliau išeis naujasis numeris, o atvėręs savo pašto dėžutę, jį tada ir radau. Daug buvo džiaugsmo ir nuostabos ne tik dėl paties žurnalo viršelio, reklamuojančio vaikams video žaidimus „Sega“, ne tik dėl paveikslėlių istorijos „Jonas, Petras ir Kazys“ tęsinio, bet dar ir dėl žurnale paskelbto japonės Masako Okujama paskelbto rašinių konkurso, kuriame irgi buvau norėjęs dalyvauti, bet taip ir neprisiruošiau visai... 1995 m. lapkritis