Vaikystės memuarai, susiję su žurnalu "Genys" 27

Toliau vis dar tęsiu savo senų memuarų iliustravimą piešiniuose. Dabar prisiminsiu, koks kadaise buvo tas momentas, kada aš gavau 1995 metų rugpjūčio mėnesio žurnalo vaikams „Genys“ numerį. Tuo laiku vasara po truputį jau visai ėjo į pabaigą, buvo paskutinis vasaros mėnuo ir su juo vasaros atostogų dienų skaičius vis mažėjo ir mažėjo. Jutau jau visa širdimi, kad greitai vėl bus ruduo, tada reikės rugsėjį man pradėti eiti į kitą mokyklą, Salamiestyje, buvo pateikti jau ir reikiami mano dokumentai ten, mama einant drauge net ir parodė man visus reikiamus kelius, takus, kaip saugiai nueiti iki pat mokyklos ir vėl grįžti namo. Guodė mane žinojimas, kad į kitą mokyklą mokytis eisiu ne vienas, ten gi dar eis ir Šarka, ir Kėselis, buvę klasiokai iš Bakšėnų pradinės. Taigi, drauge bus drąsiau kitoje vietoje. Na, o dabar vėl noriu grįžti prie to saulėto ir ramaus rugpjūčio vakaro, kada, nuėjęs į pašto dėžutę, ten prie laikraščių ir radau naująjį „Genį“, su liūdnu berniuku ir rugiais ant viršelio. Numeryje buvo ir įdomus pasakojimas apie besibaigiančią vasarą, ir apie Žolinę, kino teatrų ištakas ten dar parašyta, linksma istorija apie katino Mikešo nuotykius ir – kaipgi be to – paveikslėlių istorijos „Jonas, Petras ir Kazys“ toks pribloškiantis tęsinys, kuris mane buvo taip stipriai ir maloniai nustebinęs, kad net kai jau ir buvau vakare atsigulęs į savo lovelę, miegoti, vis dar tebebuvau ištisai įkišęs savo nosį būtent į tą vieną ir tą pačią minėtąją istoriją žurnale, kad man net ir akys buvo trumpam nuo to apraibę. Mano kaime javai jau buvo nukulti, laukuose tiktai ražienos visur kėpsojo, o aš su nerimu vis sau galvojau, kaip ten man bus toliau artėjantį rugsėjį... 1995 m. rugpjūtis