Vaikystės memuarai, susiję su žurnalu "Genys" 25

Tęsiu ir toliau savo senų memuarų iliustravimą piešiniuose. Dabar metas papasakoti apie tai, koks kadaise buvo tas momentas, kada aš gavau 1995 metų birželio mėnesio žurnalo vaikams „Genys“ numerį. Buvo tada gal vos ne pati paskutinė birželio mėnesio diena – gražus, šiltas ir saulėtas oras, kada tą naują žurnalo numerį drauge su kita spauda gavau tiesiai iš pačios paštininkės rankų, atėjusios tiesiai į mūsų namus, drauge su savo vyriausiąja dukterimi : tądien jos abi drauge nešiojo pensijas. Vos ne kurioziška yra pati visa ta sena istorija, kaip aš anuomet visą mielą birželio mėnesį nekantriai laukiau pasirodant naujojo „Genio“ numerio – jau nuo mėnesio vidurio viltingai vis dairiausi į pašto dėžutės pusę, bet žurnalo dar nėra, praėjo savaitė – o žurnalo ir toliau dar nėra, jau ir Joninės pralėkė – o „Genio“ dar kaip nėra, taip ir nėra. Buvau net ir visokių negerų dalykų ta proga prisigalvojęs. Tuomet savo vasaros atostogas leidau visai smagiai – jau buvau ir atsigavęs, pilnai pasveikęs po ligos, padėjau mamai ir seneliams per šienapjūtę šieną grėbti ir vežti, įkvėptas TV serialo „Neono raitelis“, kasdien žaisdavau savo naujajame plytų žaidimų kiemelyje, o be to, turėjau jau ir dar vieną naują keturkojį draugą – mano kalytė Musė atsivedė šuniuką Ferdinandą. Kuo žaisti, ir kuo rūpintis buvo man tada. O tik gavęs pagaliau naują birželio „Genį“, vėl buvau stipriai nustebintas turinio margumu: pasaka „Beribis gerumas“, „Šlepetės“ apysakos tęsinys ir dar paveiksliukų istorijos „Jonas, Petras ir Kazys“ tęsinys žavėjo neišpasakytai. Žurnalo įdėkle radau gražaus, popierinio aitvaro iškarpas, tad susidomėjau juo, iškart ėmiau jį konstruoti ir dar tą pačią dieną aš jau vėjuje ir skraidinau pievoje tą „Genio“ aitvarą. 1995 m. birželis