Vaikystės memuarai, susiję su žurnalu "Genys" 24

Tęsiu toliau dar savo senų memuarų iliustravimą piešiniuose. Dabar noriu papasakoti, su kuo kadaise man buvo susijęs tas momentas, kada gavau 1995 metų gegužės mėnesio žurnalo vaikams „Genys“ numerį. Tai įvyko pačiame gegužės mėnesio viduryje, bene 16 dieną. Savotiško jaudulio ir nekantrumo tada man tai buvo pilnos dienos, nes gi puikiai žinojau – eina mano paties jau pačios paskutinės mokymosi dienos ketvirtoje klasėje, netrukus aš galutinai pabaigsiu Bakšėnų pradinę mokyklą. Pabaigęs pradinę, aš daugiau gi į ją nebegrįšiu. Paskutiniąją mokslo metų dieną pasitaikė itin gražus oras, po pamokų pradinės mokyklos klasėje įvyko tėvų susirinkimas, tada aš išeidamas garsiai pasakiau – „Lik sveika, mokykla!” Prieš pat grįžtant namo, su klasioku Šarka dar užsukom ir į trečioko Vitkos namus, pasižiūrėti jo turimo žaidimų kompiuterio, kuo anas pradinėje buvo taip plačiai gyręsis. Keista, bet tuoj po pat pradinės mokyklos baigimo aš iškart tuojau kad labai rimtai susirgau – savaitę laiko gulėjau lovoje, su aukšta temperatūra ir smarkiai kosėdamas. Taip ir sutikau vasarą. Kai galiausiai mama mane su mūsų „Moskvičiumi“ nuvežė tiesiai pas daktarus, į Kupiškį, pripažino man plaučių uždegimą ir paskyrė leidžiamus vaistus. Sutapimas, kad tądien mieste lankėsi ir Bakšėnų medicininio punkto felčerė su abiem savo mažais vaikais. Netūrėdama kur palikti savo mažiukus, felčerė uždarė juodu mūsų „Moskvičiuje“ ir paliko man saugoti, kaip vyresniajam. Kad turėčiau ką veikti, automobilyje skaičiau gegužės „Genį“, o tiedu vaikai, trimetis ir keturmetis berniukai, staiga kad pradėjo verkti, visu balsu bliauti, šauktis savo mamos, bet man šių mažiukų ašarojimas buvo tiesiog – „dzin“. Eidama pro šalį, kažkokia moteris net priėjo artyn prie mūsų mašinos ir pasiteiravo, o kodėl tie mano „broliukai“ taip garsiai verkia, o aš pats tada jai iškart taip pasakiau: „Tai, kad jie man yra visai ne broliai!” 1995 m. birželis