Vaikystės memuarai, susiję su žurnalu "Genys" 22

Tęsiu ir toliau dar savo senų memuarų iliustravimą piešiniuose. Dabar laikas papasakoti, koks buvo kadaise tas momentas, kada aš gavau 1995 metų kovo mėnesio žurnalo vaikams „Genys“ naują numerį. Tikslios to laiko dienos aš jau nebeatsimenu, tad ir negalėčiau tiksliai įvardyti. Tai buvo kažkur mėnesiui jau visai artinantis į pabaigą, bet dar ne jo gale. Metas man asmeniškai siejasi su tolesniais mano paties apsilankymais Kupiškio mieste, pas dantų gydytoją, kur buvo man gręžiami tie mano dantukai, gydomi ir dedamos plombos. Namie tuo tarpu kiti reikalai: kovo pabaigoje aš tą savo buvusį vaikystės žaidimų kiemelį nusprendžiau perkelti visai iš vienos vietos į kitą – nuo buvimo prie trobos į pievą kiemo vidury, po sena obelimi. Nešiau ten plytą po plytos, stačiau, dėliojau jas ten kaip reikiant, kol galiausiai visi mano nameliai buvo perkelti tobulai. Na, o kas būtent su anuo kovo „Geniu“ susiję, kad man jį apniūkusią dieną iš pašto dėžutės vėl parnešė mano paties mama. Pavartęs šį numerį, vėl buvau likęs labai nustebintas: ne tik dėl to, kad buvo išspausdintos kartoninių puslapių iškarpos dėl popierinio inkilėlio suklijavimo, ne tik dėl įspūdingo apysakos tęsinio „Šlepetės draugai ir priešai“, ne tik dėl pradėtos ir daug intriguojančių įspūdžių žadančios piešinėlių istorijos „Jonas, Petras ir Kazys“... Bet, svarbiausia – dėl paskelbto žurnale skaitytojams gražiausio Velykų margučio piešinio konkurso. Aš taipogi irgi išsyk susidomėjau ir užsimaniau irgi piešti margutį ir sudalyvauti konkurse, nes paskata tikrai buvo gan didelė – žadamas prizas laimėtojams buvo visa didelė dėžė šokoladinių kiaušinių „Kinder Surprise“. Būdamas smaližiumi, aš juos irgi troškau laimėti, tad irgi sėdau prie stalo piešti... 1995 m. kovas