Vaikystės memuarai, susiję su žurnalu "Genys" 2

Tęsiu savo paties senus memuarus ir toliau. Dar vienas senas prisiminimas – dar vienas ir piešinys. Dabar bus paveiksliukas ir istorija apie tai, kaip tą tolimąją savo prabėgusios vaikystės vasarą aš gavau naują, jau trečiąjį savo kolekcijoje, 1993 metų birželio mėnesio žurnalo „Genys“ numerį. Tada man jau buvo prasidėjusios mokinių vasaros atostogos, nebereikėjo eiti į mokyklą ir ruošti namų darbus. Buvo gražus, šviesus ir šiltas birželio galo kažkurios dienos vakaras, saulė jau buvo vakaruose, visai arti savo laidos. O aš tada su savo mama ėjome, kaip visada, vakare į šalia sodybos esančią pievą, melžti karvių. Pamenu, kaip tada mama paliko kibirus ir pirma sėdo ant dviračio, nes prisiminė, kad pirmiau dar reikėtų nulėkti keliuku link pašto dėžutės ir iš ten paimti spaudą. Kai ji grįžo atgal, jau iš tolo pamačiau, kad ten, jai už nugaros, ant dviračio galinės bagažinės marguoja ir kažkas spalvotas. Iškart sumojau, kad ten turbūt gal bus naujas „Genys“. Ir nesuklydau su savo spėjimu: mama tikrai man tuojau ištiesė į rankas parvežtą naują žurnalo numerį, o aš tada buvau toks laimingas, kokie paprastai kad ir būna vaikai. Mama nuėjo melžti karvių, o aš tuojau atsisėdau pievoje ant apversto kibiro ir tuojau kad įnikau skaityti ir skaityti. Pamenu ir savo pirmąją reakciją, kai aptikau pasakos „Juodulis, vilkų nugalėtojas“ pradžią. Ir dar vien ko verti žurnale išspausdinti vasariški eilėraščiai, istorija apie Barborą Radvilaitę bei kiti smagūs rašiniai. Vieno iš tų eilėraščių, Vytauto Kazielos, tekstą net ir dabar malonu prisiminti: „Aš, mama, šunelis Traima/ Atvažiavome į kaimą./ Ko mus mokytoja prašė?/ Ką dienoraštin įrašė?/“Ankstų rytą atsikėlę/ Pakartokit abėcėlę...“ 1993 m. birželis