Vaikystės memuarai, susiję su žurnalu "Genys"

Jau seniai esu patyręs ir supratęs tai, koks tie visi savi prisiminimai yra be galo labai svarbus dalykas gyvenime. Juk tie visi prisiminimai kartu yra ir toks be galo labai trapus dalykas, jie su laiku, palaipsniui vis labiau nyksta ir trinasi savaime, tad didelė būtinybė yra stengtis tuos visus saugoti, tausoti ir bet kokiu būdu išsaugoti. Šiam atvejui, saviesiems seniems prisiminimams išsaugoti aš dabar pasirinkau savitą, vaizduojamojo meno būdą. Kaip turbūt jau ir esate girdėję apie mane, nuo pat mažų dienų mano pat mylimiausias vaikystės žurnalas buvo ir yra „Genys“, net ir iki šiol aš tam leidiniui tebejaučiu išskirtinę pagarbą, tad ir visi prisiminimai su šiuo žurnalu man užima ypatingą vietą mano paties atmintyje. Nedrąsu ir įdomu man dabar pradėti šią memuarų seriją, bet to reikia, tai būtina ir reikalinga. Mano paties didžiosios draugystės su žurnalu „Genys“ pati pradžia įvyko 1993 metų balandžio mėnesį, tačiau iš meto aš niekaip negaliu „atkapstyti“ kokios nors konkrečios situacijos, kuri būtų susijusi su pirmojo numerio gavimu. Bet užtat atmintyje yra pasilikęs kitas, ryškus, sekantis prisiminimas, kaip į rankas gavau gegužės mėnesio numerį. Gerai atmenu, kad tai buvo graži, saulėta ir itin šilta pavasario diena. Mane, antroką, grįžtantį namo iš Bakšėnų pradinės mokyklos, kelyje pasitiko mano paties senelis. Ėjom sau linksmai namo, lauko keliuku ir grožėjomės, kaip visur vėl klesti ryški žaluma ir pienių žiedai. Oras tolumoje tiesiog vos ne raibuliavo nuo karščio. Mamos ir bobutės namie nebuvo, jos buvo su mūsų „Moskvičiumi“ išvykusios į Kupiškį, o kai grįžo namo, mama man tada ir ištiesė į rankas naują „Genio“ numerį. Oi, kiek man, vaikui, džiaugsmo širdyje tada buvo! Iš pradžių net buvau keistai pamanęs, gal tą žurnalą nupirko mieste, o ne paėmė iš pašto dėžutės. Žodžiu, pamokos ir namų darbai buvo tada mano iškart užmiršti, juk svarbiausia – gautas naujas „Genys“. 1993 m. gegužė