Vaikystės memuarai, susiję su žurnalu "Genys" 14

Mano paties senų, vaikystės memuarų iliustravimo tęsinys. Kada aš gavau į savo rankas naująjį tuomet 1994 metų liepos mėnesio žurnalo vaikams „Genys“ numerį, buvo tuomet atėjęs jau ir beveik kone pats rugpjūčio mėnesio vidurys, dar pati vasara. Buvau jau visai susitaikęs su ta mintimi, kad bent jau trims mėnesiams laiko nebeteks jau daugiau toliau susitikti vėl su „Geniu“. Tuomet į mano rankas jau buvo patekęs pirmas kito vaikiško žurnalo numeris, jis buvo gražus ir spalvotas, bet vis vien viduje nekėlė man tokių pat jausmų, kokius man kad keldavo „Genys“. Bet vis dėl to, koks nenuspėjamas visai kartais būna tas Likimas. Jis ėmė ir aiškiai parodė man, kad tas visas liūdėjimas dėl „Genio“ praradimo tėra visai tuščias dalykas, viską dar galima mano naudai pataisyti. Ir įsivaizduokit, kas netrukus nutiko vieną šiltą ir saulėtą dieną, kada aš su savo mama autobusu buvome nuvykę į Kupiškį tvarkyti reikalų – netikėtai miesto spaudos kioske pamačiau kabantį naują, liepos mėnesio „Genio“ numerį ir prikaulijau, kad mama tučtuojau jį man nupirktų. Prieš pat grįžtant namo, dar nuėjome į miesto valgyklą, gerai atmenu, kad tuo metu aš nenorėjau nė nieko valgyti, kaip labai susidomėjęs ir džiūgaudamas skaičiau žurnalą, ir ypač istoriją „Vaikai ieško šlepetės“. Grįžus namo, dar reikėjo mums ir šiek tiek padirbėti, su savuoju traktoriumi „T – 16“ nuvažiuoti į Papyvesio slėnio pietinį galą, pakalnėje, vos ne prie pat Pyvesos upės nendryno, kur žemės ūkio bendrovė mums buvo leidusi papildomai nusipjauti ir parsivežti namo truputį paupio žolės. Savojo traktoriuko kėbulan mama ir seneliai su šakėmis krovė išdžiūvusį šieną, o aš turėjau jį minti. Bet turėjau ten su savimi nusivežęs naująjį „Genį“, tad didelę dalį dėmesio skyriau tik jo tolesniam skaitymui, o man paskirtasis darbas su šienu nelabai ten tada ir rūpėjo. 1994 m. rugpjūtis