Vaikystės memuarai, susiję su žurnalu "Genys" 13

Toliau dar tęsiu savo paties senų, vaikystės laikų memuarų iliustravimą, kurie yra susiję būtent su žurnalo „Genys“ gavimo momentais. Šįkart papasakosiu apie tą dieną, kada aš gavau 1994 metų birželio mėnesio „Genio“ numerio patekimą tiesiai į mano rankas. Buvo tuomet mano kaime jau graži vasara, tokia gan net pernelyg karšta ir sausringa. Visą birželio mėnesį aš kantriai laukiau pasirodant naujojo „Genio“ numerio, nes žinojau, kad tai bus turbūt gal jau ir pats paskutinis manojoje kolekcijoje – jau sekantį mėnesį turėjau pradėt imti kitą mamos man užsakytą vaikišką žurnalą. Bet kartu turėjau progą ir dar bent vieną mėnesį paskutinįkart vėl pasidžiaugti seniai pamiltu žurnalu. Bet tą birželio numerį gavau jau tik liepos mėnesio pradžioje, kažkur prieš pat Mindaugines. Jau buvo ir pasibaigusi mums šienapjūtė, pievos pabaigtos šienauti, tądien priešais kaitrius saulės spindulius dirbome lauke, pats padėjau mamai iš pievos namo parnešti šieno džiovinimui skirtus medinius žaginius, paskui dviese ėjome link pašto dėžutės ir ten prie laikraščių radau ir savo paskutinįjį „Genį“. Nudžiugau širdyje, kai radau tą naują numerį, kai parsinešiau namo, pavarčiau ir pamačiau, kad žurnalas savyje vis dar turintis tikrų įdomybių. Pamenu, atsitūpiau aš tą vakarą savajame prie trobos esančiame iš plytų paties padarytame vaikiškų namelių kiemelyje ir su karčiu liūdesiu širdyje ėmiau skaityti tą žurnalą. Apsakymas „Nebijokė“, „Šlepetės“ istorijos tęsinys ir pasakojimas apie Gardino pilį buvo tai, kas net ir iki šiol iš to numerio paliko man tikrai neišdildomus prisiminimus. 1994 m. liepa