Vaikystės memuarai, susiję su žurnalu "Genys" 10

Tęsiu savo memuarų iliustravimą apie tai, kaip kadaise, vaikas dar būdamas, gaudavau savo mylimiausią anų laikų žurnalą „Genys“, su kokia situacija ir kokiomis aplinkybėmis kaskart tai buvo susiję. Atėjo metas prisiminti ir 1994 metų kovo mėnesio numerio gavimo istoriją. Pamenu neblogai, kad tai buvo gan šviesi ir rami jau visai besibaigiančio kovo diena, popietės laikas, tądien manojoje Bakšėnų kaimo pradinėje mokykloje turėjo įvykti eilinis tėvų susirinkimas, tad mums, mokiniams, pamokos pasibaigė daug anksčiau ir galėjome sau eiti namo. Nesvarbu, kad oras buvo gražus ir saulėtas, bet pats kelias, kuriuo teko eiti, praktiškai tiesiog siaubingas – nes visur ištisas plikledis, privažinėtas šlapias sniegas ant kelio pavirtęs slidžiu ledo sluoksniu, ant kurio dar ir telkšojo vandens balutės. Sniegas laukuose ir dirvose jau buvo didžiąja dalimi nutirpęs. Šiaip ne taip atsargiai per ledą, keliuku galop pasiekęs savo pašto dėžutę, sustojau paimti spaudos ir iškart be galo tuo pačiu pradžiugau, aptikęs naują „Genio“ numerį. Vos tik gavęs šį numerį, aš buvau maloniai nustebintas net kelis kartus – pirma dėl to, kad visi šio numerio puslapiai buvo iš blizgaus popieriaus, o ne iš matinio, kaip anksčiau visada buvo įprasta. Antra, tai buvo lygiai 500 –asis ir didžiai jubiliejinis šio leidinio numeris, tad tai yra irgi ypatingai gražu. „Šlepetės“ istorija, pasakojimai apie išnykusius dinozaurus bei kūno higienos svarbą – va čia iš šio numerio ir buvo tai, ką įdomiausia buvo skaityti. Štai tokie seni prisiminimai su jubiliejiniu „Geniu“. 1994 m. kovas