Rankdarbiai » Kompiuterinė grafika
Prisimenant vėl dabartinio Nycių kaimo gyventojo, burtininko Tukuručio Kosmonauto seniai prabėgusius vaikystės ir paauglystės laikus, jokiu būdu negalima manyti taip, kad jis kadaise toks jau ir buvo ramus ir paklusnus berniukas. Ogi ne – Tukurutis kadaise buvo toks pat patrakęs, išdykęs ir mėgstantis krėsti visokias paikas išdaigas, kaip ir dauguma jo amžiaus vaikų. Bet ne, jokiu būdu Tukuručio negalima laikyti blogiečiu, jis, nors ir kaip besielgdamas, visada sukiojosi tik gėrio pusėje. Tačiau yra vienas toks praeityje padarytas poelgis mokykloje, kuriuo kadaise jaunasis Tukris taip mėgo didžiuotis prieš bendraamžius, o dabar dėl to yra tiesiog labai gėda prieš kitus. Šitas įvykis nutiko 1996 metų rudenį, kada tas būsimasis ateities burtininkas Tukurutis buvo dar tik pradėjęs gyventi Nycių kaime, kaip našlaitis, Neverauskų šeimos prieglaudoje ir tuo pačiu neseniai užmezgęs su draugais pažintį su iš Dainavos miškų čia atkeliavusiu jaunu burtininku Arabeliumi Kukurbezdžiu. Vieną sykį, tądien su iš Arabeliaus „pasiskolintu“ jo stebuklingu žiedu rankose jis nuėjo mokytis į Kėžių kaimo mokyklą ir nutarė ten iškrėsti piktą pokštą prieš savo klasiokus vienai jam įgrisusiai mokytojai. Septintokams tada buvo matematika. Niekam net dabar ne paslaptis tai, kad Tukurutis niekada nemėgo šio dalyko, o priekabi mokytoja jam jau buvo įkyrėjusi. Mokytoja rašė su kreida ant lentos kažkokį eilinį uždavinį, o Tukurutis, ištaręs savo norą, pasuko žiedą ant piršto ir priešais stovinčiai matematikei kaip mat, pradingo jos sijonas, pasuko žiedą su kitu dar kartą – sijonas vėl atsirado. Vėl darsyk pradingo. Vėl atsirado. Mokytoja buvo taip susikaupusi uždavinio rašymui, kad pradžioje net nesusigaudė, kas vyksta, tiktai kai tylą staiga nutraukė griausmingas visų mokinių kvatojimas, o ji su pasibaisėjimu nukreipė žvilgsnį į savo kojas, tik tada suvokė, kaip piktai su ja pokštaujama. Paskubomis puolė prie klasės durų, jas pravėrė ir garsiai suklyko: "DIREKTORIAU!!!" 1996 m. rugsėj