Senas, mokyklinis Salamiesčio prisiminimas apie važiavimą į mokyklą, pro langą matant sniegą

Tai nutiko, kai aš mokiausi Salamiesčio pagrindinėje mokykloje. Tuo metu, kai šitai įvyko, aš vis dar mokiausi Salamiesčio mokykloje, penktoje klasėje, o buvo jau ir balandžio mėnuo, tačiau lauke žiema intensyviai vis dar kaip tęsėsi, taip ir tęsėsi. Ir balandžio mėnesį žiema niekaip dar nenorėjo trauktis. Pačią pirmą mėnesio savaitę man buvo mokyklinės pavasario, „velykinės“ atostogos, tad sėdėjau namie, savo kaime, ir nereikėjo man eiti į mokyklą, o antrąją savaitę jau ir vėl toliau tęsėsi mokslai. Atmenu, kad tomis dienomis jau buvo ganėtinai labai šviesios dienos, visgi pavasaris kalendoriuje, o kelininkų sustumti sniego kalnai šalikelėse vis dar niekaip nemažėjo, nes šaltis lauke tvirtai tebelaikė savo užimtas pozicijas. Atsimenu, tą savaitę mano mama su mūsų nuosavu „Moskvičiumi“ dažną rytą vis nuveždavo mane tiesiai į tą mano mokyklą Salamiestyje, kad tik nereikėtų kulniuoti vėl iki pat kryžkelės ir ten laukti pakeliui rytinio autobuso. Va, taip net ir dabar vis dar atsimenu: sėdžiu aš mūsų automobilyje „Moskvičiumi“ ant galinės sėdynės, šalia pasidėjęs savo mokyklinę kuprinę, žvelgiu pro langą – o ten, kairėje pusėje šalia vieškelio matosi mano kaimo sodybos, skendinčios vis dar gausiame sniege, o prie pat vieškelio, abiejose jo pusėse vis dar tebekėpso aukštos, sustumto seno sniego krūvos. Liūdnoka buvo, kad tada tikrojo pavasario vis dar niekaip nesimatė... 1996 m. balandis