Senas, mokyklinis Salamiesčio prisiminimas apie tikrai išskirtinę dailės pamoką mokykloje

Tai nutiko, kai aš mokiausi Salamiesčio pagrindinėje mokykloje. Šis mano senas prisiminimas yra apie vieną tokių labiau išskirtinių toje mokykloje vykusių man dailės pamokų. Tai buvo dar tik pačiomis pirmomis savaitėmis, kai aš ką tik buvau pradėjęs čia, Salamiestyje, mokytis penktoje klasėje. Atsimenu, kad buvo jau rugsėjo vidurys, tą saulėtą ir gražų rudens rytą aš vėlavau atvykti į savo mokyklą, nes taip ir neatvažiavo rytinis maršrutinis autobusas ir teko man eiti iki pat mokyklos visą ilgą kelią pėstute. Vos dar spėjau patekti į anglų kalbos pamokos vidurį, o antroji pamoka tuomet buvo mums dailė. Taip jau visuomet buvo šioje mokykloje, kad dailės pamokos mokiniams vykdavo rusų kalbos kabinete, nes mūsiškė dailės mokytoja Svetlana tuo pačiu dar buvo ir rusų kalbos mokytoja. Taigi, sėdim visa penktokų klasė tada tame Svetlanos kabinete, kalbamės su ja, kas iš mūsų visų kiek daugiau ką moka piešti, kas kiek mažiau, ir staiga kalba netikėtai pasisuko apie žemės ūkio padargus. Paaiškėjo, kad net ir ši mokytoja nelabai yra žinanti, kaip tinkamai nupiešti javų kombainą „Niva“. Tada aš tuojau pakilau iš savo suolo, pasakiau, kad puikiai žinau, kaip reikia piešti tą javų kombainą „Niva“ ir, visų nuostabai, tuoj pat su kreida ant lentos jį viešai ir nupiešiau. Ir kaip nemokėsiu piešti, jei jau nuo trečios klasės ankstesnėje mokykloje buvau ne vieną sykį tai daręs. Šitas senas prisiminimas vis dar yra išlikęs mano atmintyje. 1995 m. rugsėjis