Senas, mokyklinis Salamiesčio prisiminimas apie susipykimą su aštuntokėmis kelyje link namų

Tai nutiko, kai aš mokiausi Salamiesčio pagrindinėje mokykloje. Tuo metu, kai šitai įvyko, aš vis dar mokiausi Salamiesčio mokykloje, penktoje klasėje, o tikrasis pavasaris lauke, nors ir stipriai pavėluotai, dar tiktai dabar, tik balandžio mėnesiui baigiantis, jau po truputį buvo pradėjęs rodytis. Tik balandžio mėnesiui perėjus į antrą pusę, galop pradėjo tirpti gausus sniego sluoksnis. Na, o man pačiam, besimokant toje mokykloje, draugystė su anom dviem bakšėnietėm aštuntokėm mergaitėm, Violeta ir Kriste netikėtai staiga priėjo lemtingo lūžio tašką. Po teisybei, einant mums trims drauge keliu iš po pamokų keliu link namų, labai retais kartais prie mūsų prisidėdavo ir viena devintokė mergaitė Neringa iš Bakšėnų, bet man su ja visiškai nesirišdavo kalba. Bet visa, kas gražu, paprastai turi ir savo pabaigą – lygiai taip netikėtai pabaiga atėjo ir manajai draugystei su tomis dviejomis mergaitėmis aštuntokėmis. Buvo jau besibaigiantis mėnuo, kai vieną įprastą saulėtą popietę traukėme trise keliu iš Salamiesčio, o pro šalį pravažiavo rajoninis autobusas, vežantis keleivius namo, į Bakšėnų pusę, ir aš pamaniau, kad ten turbūt sėdi gal ir tas mano nekenčiamas klasiokas, bakšėnietis chaliganas Arvydas, ir aš ta proga prie mergaičių labai stipriai nusikeikiau. Juk nuo pat pradžių visada labai nekenčiau to Arvydo. O Violetai su Kriste to ir pakako – jos iškart labai supyko dėl to, kad aš galiu taip kalbėti, kad taip negražiai prie jų nusikeikiau ir išsyk jos tada pareiškė, kad jos nebenori daugiau su manim draugauti, kad jos nutraukia mūsų buvusią draugystę. 1996 m. balandis