Senas, mokyklinis Salamiesčio prisiminimas apie slaptą svajonę prakarpyti klasiokės sijoną

Tai nutiko, kai aš mokiausi Salamiesčio pagrindinėje mokykloje. Tuomet buvo jau po truputį besibaigianti kalendorinė žiema, kai aš, paliktas mokytis antriems metams aštuntoje klasėje, toliau vis dar lankiau Salamiesčio mokyklą ir krimtau ten mokslus. Atmenu, kad vienos iš pačių smagesnių dienų šioje mokykloje man būdavo tos dienos, kada viena mano klasiokė, vietinė šviesiaplaukė mergaitė (vardo nesakysiu) ateidavo į mokyklą vilkėdama trumpą sijoną. Ir tai prasidėjo jau kažkur vasario mėnesį. Nors ir ne itin dažnai taip būdavo, bet man tikrai patikdavo žiūrėti, kaip ji sėdi klasėje tomis dienomis per pamokas kitoje suolų eilėje, ir puikiausiai matosi jos atidengtos ir plonomis pėdkelnėmis apmautos tikrai dailios kojos. Ypač tas sijono šone esantis nedidukas skeltukas, kuris gundančiai atidengdavo šiek tiek daugiau to šlaunies nuogumo. O man visai nepatiko, kad tas klasiokės sijono skeltukas atidengia tiek visai nedaug, norėjosi, kad jis daug daugiau parodytų šios mergaitės apnuogintos kojos grožio. Pradėjau suole kurpti slaptą svajonę, kaip tai padaryti, kad klasiokės sijono skeltukas taptų daug gilesnis – reikėjo slapta man pačiam tą sijono šoninę siūlę kiek giliau prakarpyti. Tai galėjau padaryti tik tuomet, kai ši mergaitė ateidavo į mokyklą su tokiu sijonu ir jį prieš pat fizinio lavinimo pamoką persirengusi pasidėdavo mergaičių rūbinėje – tada aš, sumelavęs kažką mokytojai, slapčia su žirklėmis kišenėje įsmukčiau į tą mergaičių persirengimo kambarėlį ir, susiradęs klasiokės sijoną, slapta prakarpyčiau, pagilinčiau tą jos šoninį skeltuką. Bet taip niekada ir neįvykdžiau šio sumanymo, net nebuvau niekam prasitaręs apie tokią savo svajonę, juk ta šviesiaplaukė mergaitė visada buvo kartu ir gan smarkoka, aikštinga ir visai net galėdavau nuo jos ir gauti į kailį. Bet svajonė lieka svajone, ir tyliai svajoti apie tokį dalyką mokykloje man tuomet tikrai labai patiko. 2000 m. vasaris