Senas, mokyklinis Salamiesčio prisiminimas apie paskutinius pokalbius mokykloje su devintoke Violeta

Tai nutiko, kai aš mokiausi Salamiesčio pagrindinėje mokykloje. Buvo tuomet ką tik neseniai prasidėję 1997 –ieji, buvo pati Naujų metų pradžia ir pats žiemos meto vidurys. O aš Salamiesčio mokykloje toliau vis dar krimtau savo šeštos klasės mokslus. Ši mano prisiminimų dalis ir vėl liečia ne ką kita, o tas pačias dvi bakšėnietes mergaites, devintokes Violetą ir Kristę, su kuriomis dar praeitais mokslo metais taip gražiai buvau draugavęs. Bet po mūsų susipykimo, deja, ta mūsų buvusi draugystė taip daugiau ir nebeatsinaujino visai, niekada nebegrįžo vėl į savo buvusį lygį. Mokyklos antrajame aukšte, koridoriaus gale už mokytojų kambario, kur buvo langas ir buvo mano pati mėgstamiausia vieta, labai retai per pertraukas ateidavo labai retais kartais tos dvi devintokės pas mane, mėgindavo užmegzti su manim pokalbį, bet šitai jau nebebuvo tas pat, kaip anksčiau, kaip prieš metus. Nebebuvo jau mano širdyje daugiau to stipraus vidinio noro vėl bandyti atkurti savo buvusią draugystę su dabartinėmis devintokėmis, Violeta ir Kriste. Ko gera, vienas iš paskutiniųjų mano paviršutiniškų, vangių pokalbių su devintokėmis prie to „mano lango“ ir buvo būtent sausio mėnesį. Matyt, gal ir jos pačios su laiku suprato, kad mūsų buvusioji draugystė daugiau jau nebeatsikurs iš naujo... 1997 m. sausis