Senas, mokyklinis Salamiesčio prisiminimas apie kelio ruožą per miestelį einant namo

Tai nutiko, kai aš mokiausi Salamiesčio pagrindinėje mokykloje. Nuo pat pačių pirmųjų mano mokymosi dienų toje dar man visai naujoje, kitoje mokykloje Salamiestyje, visai toks gan įdomus būdavo ir tas metas, kuomet po pamokų aš eidavau per tą miestelį keliu link savo namų. O kelio atstumas toks visai netrumpas eiti būdavo – apie 4 kilometrus. Išėjus iš savo pagrindinės mokyklos valdų, reikėdavo eiti pradžioje per naująją miestelio dalį, tada pasiekti kiek tolėliau dar esančią senąją miestelio dalį, pereiti per ją visą, galop pasiekti tolumoje esančią kryžkelę ir tada jau traukti tiesiu taikymu namų link. Atsimenu, kad iki tol, kol nebuvau dar atnaujinęs draugystės su aštuntoke mergaite Violeta, daug dienų popietėmis tekdavo man kulniuoti namo plentu visai vienam. Tad taip beeidamas spėjau ir įsiminti gerai įdomiausias šio kelio atkarpas. Besimokant toje penktoje klasėje, atmenu, buvo jau pati spalio mėnesio pradžia, liepų medžių lapijoje daugiausia buvo jau geltonos spalvos, o ne žalios, o aš iš savo mokyklos per senąją miestelio dalį vėl ėjau būdamas vienas. Šioje vietoje, visai netoli kelio posūkio į kairę, buvo skirtingai nuo kitų toks gan aukštas pakelės šaligatvis ir man labai patikdavo juo eiti. Jau tada buvau toks iš aukštesnių klasės berniukų, bet ant šios šaligatvio dalies tada galėjau jaustis esantis dar labiau aukštesnis ir iš aukštėliau dairytis aplink. Šioji vieta piešinyje ir pavaizduota. 1995 m. spalis