Senas, mokyklinis Salamiesčio prisiminimas apie ėjimą su aštuntokėmis pro pat kaimo parduotuvę

Tai nutiko, kai aš mokiausi Salamiesčio pagrindinėje mokykloje. Kiek atsimenu, ir tais pačiais pirmais metais, man mokantis penktoje klasėje ir visais kitais sekančiais metais man vykstant keliu link savo mokyklos ir paskui grįžtant namo, visada pakeliui tekdavo eiti pro pat senojoje Salamiesčio dalyje esančią kaimo parduotuvę. Toje penktoje klasėje man mokantis – tik vien ištisai pėstute ir eidavau namo. Tą rudenį, dar kažkur rugsėjį šiuo keliu iš mokyklos po pamokų kartais eidavau su dviem savo klasiokais bakšėniečiais – Šarka ir Kėseliu (chuligano Arvydo palydos vengdavau net iš tolo), tada jie irgi mėgo užsukti pakeliui į šitą parduotuvę, daugiausiai pirkdavo tiktai kepintas „siemkes“, bandė jomis ir mane sudominti, bet kažkaip visai nepalinkau į jų pusę. Paskui jau prasidėjo mano ėjimai iš po pamokų, pakeliui su tomis aštuntokėmis mergaitėmis, Violeta ir Kriste. O čia paskui pasimatė, kad šios mergaitės irgi yra ne ką mažesnės mėgėjos pakeliui namo traukiant irgi vis užsukti šion parduotuvėn. Buvo tada jau ir pats lapkričio mėnuo, su visu gausiu žiemos sniegu, kuris buvo dar toks visai ankstyvas – pradėjo snigti dar lapkričio pirmąją ir paskui taip ir nenutirpo visai. Ir buvo tada taip vieną tokią snieguotą lapkričio dienos popietę nutikę, kad štai einu su tomis aštuntokėmis pro šią parduotuvę, jos sustoja, kviečia ir mane užeiti ten vidun kažką nusipirkti, bet aš neturiu su savim nė cento, nes visus savo turėtus pinigus jau buvau išleidęs mokyklos valgykloje, pirkdamas sau pietus. 1995 m. lapkritis