Rankdarbiai » Kompiuterinė grafika
Drauge su dar vienu rudeniu ir su rugsėjo mėnesiu, ėmė ir atėjo nauja, graži sukaktis į mano paties asmeninį gyvenimą! Vėl pasidalinsiu savo prisiminimais. Šiandien sukanka lygiai 30 metų laiko, kaip aš, jums žinomas dailininkas Vienaturčio slapyvardžiu, pirmąkart gyvenime nuėjau pradėt mokytis į mokyklą. O buvo tada 1991 metų rugsėjo 1 d. Rytas tos dienos išaušo net itin labai gražus, šiltas ir saulėtas. Nekantraudamas ruošiausi savo pirmajam susitikimui su pradine mokykla. Atmenu, tada mes su mama pirma nuėjom į svečius pas mūsų kaimyną, senbernį, kur jo brolis man padovanojo ilgą ir gražų saldainį, ant kurio popierėlio buvo pavaizduota Vilniaus Arkikatedra su varpine ir Gedimino bokštu ir su užrašu „Vilnius“. Šventiškai pasipuošęs ir su gėle rankoje sėdau į mano mamos vairuojamą „Moskvičių“ ir keliu nurūkome tiesiai į Salamiesčio bažnyčią, kur vyko naujų mokslo metų pradžiai skirtos pamaldos. Po jų tada jau važiavome ir tiesiai į Bakšėnų kaimą, sustojome prie pradinės mokyklos mūrinio pastato, kur aš netrukus turėjau pradėti eiti mokslus ir tapti pirmos klasės mokiniu. Viena ranka laikydamasis mamai už rankos, kitoje rankoje turėdamas gėlę mokytojai, aš, pamenu, kaip nedrąsiai tada kopiau laiptais aukštyn, įėjau pro duris į vidų, paskui įžengiau į savo būsimą klasę. O, kaip aš tada jaudinausi labai! Atsisėdau į suolą, šalia tokio aukšto ketvirtoko berniuko, Arvydo, išklausiau savo pirmosios mokytojos Loretos sveikinimo kalbą, gavau net ir dovanų iš jos: pačios rašytą ir gražiai išpieštą sveikinimą man bei spalvotą knygelę apie žvėrelius „Tipu tapu“. Širdyje vis dar negalėjau patikėti tada, kad aš irgi jau pirmokas, irgi jau pradėjau lankyti mokyklą. Mūsų pirmokų tada buvo tik du – aš ir Irma, o mūsų klasėje drauge mokėsi dar ir ketvirtokai, kitame kabinete kita mokytoja mokė antrokus ir trečiokus. Grįžus namo, aš žaidžiau tada kieme su savo žaislais, gavau lyg ir kažkokią proginę dovaną iš savo senelių ir dar nelabai galėjau priprasti prie gyvenimo pokyčių.