Nyciečio Tuko ir miestietės davatkos Vidos draugystės skaudi istorija 6

Toliau pasakoju istoriją apie Nycių kaimo gyventojo Tuko Nykštuko ir miestietės davatkos Vidos draugystę. Kuo toliau nycietis Tukas bendrauja su pastarąja mergina, davatka Vida Pribeldaite, tuo vis dažniau jiedu ir drauge kartu gyvai vis susitinka Kupiškio mieste. Ir tikrai dabar Tukas viduje pradėjo jau geriau jaustis. Gal visa tai ir ne iš tikėjimo sklinda, o labiau iš to fizinio artumo ir šilumos, kai Tukas mato ir jaučia šalia esant moterį, kuri jį mielai išklauso. Nycietis mielai pasiūlytų tai Vidai pradėt artimiau draugauti, bet mato, kad vyro jai dabar visai ir nereikia, o tuo labiau – bet kokio. Bet va, vieną dieną toji davatka, paskambinusi telefonu, ėmė ir paprašė, kad Tukas atvežtų parodyt jai savo sūnelį. Kitądien tai ir įvyko – Katinų globotinis Tukas pasiėmė savo berniuką, Keną, sėdo drauge su juo į autobusą ir nuvyko tiesiai į Kupiškį, kur, kai parodė savo sūnelį miestietei Vidai, toji vos neištirpo iš džiaugsmo, kad gali ant savo rankų paimti ir panešioti mažąjį berniuką. Ji prisipažino mylinti mažus vaikus. Besikalbant Vida Tukui atskleidė, kokius dalykus darant, tikėjimas tai laiko nuodėme – visas sąrašas jų gavosi, bet pagal ją bene pati didžiausia nuodėmė yra žiūrėti filmą „DaVinčio kodas“ ir skaityti to paties pavadinimo knygą – ten totaliai yra iškraipyta visa krikščionybės istorija, sukuriama terpė pradėt abejoti tikėjimo pagrindų tikrumu ir šokiruojamas tikintysis. Negalima patikėti ta knyga. Vida buvo rimtai sunerimusi, kai viena jos draugė nusipirko ir pradėjo skaityti šią knygą. „Tada aš su savo drauge rimtai pasikalbėjau- , sakė Vida. – Įtikinau ją, kad tą knygą ji tuoj pat sudegintų, paskui nueitų į bažnyčią, atliktų išpažintį ir pasimelstų. Nes ta knyga yra šventvagiška“. Taip, pačios Vidos požiūris yra gan radikalus bet kam, kas bando eiti prieš tikėjimą ir prieš „Biblijoje“ surašytus dalykus. 2011 m. rugpjūčio 27 d.