Nyciečio Tuko ir miestietės davatkos Vidos draugystės skaudi istorija 33

Toliau pasakoju apie Nycių kaimo gyventojo Tuko Nykštuko ir miestietės davatkos Vidos draugystę. Dabar tas nycietis Tukas jau gerai supranta tai, kad žiedo dovanojimas draugei Vidai Pribeldaitei buvo viena iš didžiausių jo gyvenime padarytų kvailysčių, bet niekaip nesupranta to, kodėl Vida jam to žiedo nenori gražinti. Juk jiedu jau nebe pora, tad ir žiedas Vidai būtų kaip ir nebereikalingas, bet ji vis laikosi to žiedo įsitvėrusi, neatiduoda, lyg norėtų toliau dar kokios nors naudos iš jo gauti. Bet Tukas taip pat nepasiduos. Šis vyras kaskart vis aiškiau ir geriau dabar suvokia tai, kad jis tikrai per daug paskubėjo, nepagalvojo ir davatkai Vidai žiedą padovanojo, pakankamai gerai jos dar nepažinojęs. O derėjo jam stabtelėti, pamąstyti, ar tikrai teisingai jis elgiasi ir tik tada veikti. O kad būtų Tukas sutikęs tą paslaptingą praeivį tik pačioje savo draugystės su Vida pradžioje ir tik tada būtų jam atvėrę akis! Tad nycietis Tukas, sukaupęs drąsos, ryžosi ir vėl su autobusu nuvykti tiesiai į Kupiškį, kad ten dar kartą pabandytų iš buvusiosios Vidos atsiimti savo padovanotą žiedą, šįkart į tai kartu pajungiant ir jos pačios tėvus. Tukas tikėjosi, kad Vidos tėvai bus teisingi jo atžvilgiu ir padės jam susigražinti daiktą, kuris Vidai jau nebereikalingas. Bet Pribeldai Tuko neįsileido visai į savo butą, neleidę jam nė žodžio ištarti. Paskui nycietis Tukas dar nuėjo gatve prie miesto didžiosios „Maximos“ ir ten už kampo slapčia nuo savo veido nubraukė keletą graudžių ašarų... 2011 m. lapkričio 23 d.