Nyciečio Tuko ir miestietės davatkos Vidos draugystės skaudi istorija 12

Toliau pasakoju apie Nycių kaimo gyventojo Tuko Nykštuko ir miestietės davatkos Vidos draugystę. Po to ano karto, kada pastarasis nycietis Tukas nesėkmingai iš savo draugės Vidos Pribeldaitės jų susitikimo metu bandė prašyti to paprasto, paprasčiausio bučinio – jų abiejų susilietimo lūpomis, o Vida kategoriškai jam to nedavė, griežtai atsižvelgdama į „Bibliją“ ir ten surašytus draudimus katalikams, šiam vyrui dabar nebeliko nieko kito, tik klusniai vykdyti griežtus savo draugės davatkos iškeltus reikalavimus. Ogi ir visai rimtai jiedu abu susitarė eiti susižadėti. Tad jau sekančią dieną Tukas su autobusu ir vėl nuvyko į Kupiškį, kur jis su Vida nuskubėjo tiesiai į vieną miesto juvelyrinių dirbinių parduotuvę, norėdamas ten merginai išrinkti tinkamiausią žiedą, skirtą jų sužadėtuvėms. Tad Tukui ir Vidai ir teko dar ilgokai pasisukioti po tą parduotuvę, ilgai matuotis, kol iš visų buvo išsirinktas vienas žiedas, geriausiai tinkantis Vidai ant piršto. Paskui jau ši pora gatvėmis pasuko eiti ir link Kupiškio miesto bažnyčios. Būtent ten Tuko ir Vidos jau ir laukė ta susižadėjimo ceremonija. Būnant pačioje bažnyčioje, Vida, vėl kaip visada, atvirai prieš vaikiną tryško savo jaučiama itin didžiule meile tikėjimui, garsiai ji teigė, kad jai bažnyčia visada buvo, yra ir bus kaip antrieji namai, ji čia būdama besijaučianti be galo laiminga, buvimas po bažnyčios skliautais jai teikia absoliučią vidinę palaimą, tad ji galinti čia sėdėti ir valandų valandas melstis, jausti savo meilę Dievui. Bet Tukas nelabai dabar turėjo ką pasakyti, tik patvirtino, kad šioje šventovėje yra tikrai gražu. Greitai atėjo prie jų kunigas, kuris netrukus juos abu oficialiai paskelbė sužadėtiniais. Bet porelė ir vėl nei matė, nei pastebėjo, kaip juos tylomis iš už kampo seka vienas nepažįstamas vyras. 2011 m. rugsėjo 23 d.