Nyciečiai mokiniai Kupiškio autobusų stotyje mato, kaip profkietį mokinį Usūrinį žemina jo klasiokas

Kada jaunoji Kėžių kaimo gyventoja Ingrida Kraštytė mokėsi pardavėjos profesijos Kupiškio miesto Žemės ūkio mokykloje, greta, šalimais mokėsi statybininko profesijos ir kitas mokinys – jos nekenčiamasis, vaikinas Usūrinis. Jis savo klasėje buvo tada tikras „atstumtasis“ – kitų nekenčiamas ir žeminamas. Na, ne visi blogi, buvo tada toje klasėje ir Usūriniui visai malonių asmenų, bet iš tų jo klasės „priešų“ patys pikčiausi jam buvo Vaidelis, Rėmas ir Užkimėlis. Ypatingai Vaidelis – tas veikėjas Usūrinį kuo aršiausiai puldavo ir žemindavo kone visada. Tad nenuostabu, kad Usūrinis ir Vaidelis klasėje vienas kito tiesiog stačiai nekentė – vos tik kada susitikdavo, tuoj ir imdavo vienas kitą plūsti pačiais bjauriausiais necenzūriniais žodžiais. Bet net ir Usūrinis, net ir tas vaikinas trečiajame kurse irgi taip pat sugebėjo susirasti sau paną. Nuo pat rugsėjo pirmosios Usūrinis mokykloje artimai draugavo su simpatiška blondine – pirmakurse virėja Vilma. Per beveik visas ilgąsias pertraukas mokykloje tą rudenį šie du jaunuoliai nesitraukdavo vienas nuo kito, būdavo kartais drauge net ir po pamokų, sėdėdavo apsikabinę Kupiškio autobusų stoties laukimo salėje. Bet bjaurusis klasiokas Vaidelis net ir čia vis nepraleisdavo progos ateiti ir panervuoti Usūrinio, vadindamas jį garsiai „mėšlo gabalu“ ir sakydamas, kad jį Vilma vis tiek paliks. Taip tuoj ir įsižiebdavo vėl naujas žodinis konfliktas. Na, o nyciečiai mokiniai Džerijus Peliukas su savo panele Viktorija, kurie nors ir visai nepažinojo „profkiečio“ Usūrinio (o jį pažinojo tik kėžietė Ingrida), sėdėdami gretimai stotyje irgi taip pat matydavo tokius šitų jaunuolių tarpusavyje vykstančius konfliktus, bet nesikišo į juos, nes ir taip per kelerius metus toje autobusų stotyje dar ne tokių dalykų buvo jau jie apsčiai prisižiūrėję... 2004 m. spalis