Nekenčiamam mokiniui Usūriniui jo klasiokai atvirai grasina smurtu ir išžaginimu

Kai jaunoji Kėžių kaimo gyventoja Ingrida Kraštytė mokėsi Pardavėjo profesijos Kupiškio miesto Žemės ūkio mokykloje, ten pat, gretimai tuo laiku mokėsi statybininku ir vienas toks vaikinas Usūrinis, kurio pati Ingrida tikrai labai nekentė. Bet, dėka savo klasiokės, Ingrida pastoviai iš jos vis galėdavo išgirsti visokių šviežių naujienų apie to mokinio Usūrinio ne kokius santykius su savo klasiokais. Po teisybei, tie santykiai nuo pat pirmų dienų buvo net ne kokie, o tiesiog visai blogi. Savoje statybininkų klasėje Usūrinis buvo nekenčiamas ir atstumtasis, pastoviai įsiveldavo į vis naujus pykčius, galiausiai ėmė net kai kurių klasiokų poelgius tiesiogiai skusti mokytojams bei grasinti, kad imsis priemonių, kad jo skriaudikai, nekentėjai būtų pašalinti iš mokyklos. Už tokį „prisibazarinimą“, galiausiai būrys Usūrinio klasiokų į tai sureagavo itin audringai ir ūmiai. Klasėje, per pamoką visiems būnant ir kai mokytojas nematydavo to, keletas vaikinų prieidavo artyn prie Usūrinio, su kumščiais trankydavo jam petį, spjaudydavo seiles ant jo rūbų ir galiausiai pradėjo rimtai grasinti, kad, jei tik Usūrinio dėka, jie bus kada iš „profkės“ pašalinti, tikrai neliks jam už tai skolingi – patį jį ne tik sudaužys, bet dar ir parduos jį, kaip sekso lėlę, kokiam miesto iškrypėliui, kad tas per visur Usūrinį išžagintų. Tokie grasinimai pasipylė kažkur jau prasidėjus pavasariui ir, žinoma, labiausiai čia tokiais žodžiais taškėsi aršusis klasiokas Vaidelis. Po to Usūrinis jau nebedrįso kažkuo grasinti klasiokams, nes visus tuos tris metus labai bijojo jų galimo keršto ir būti išžagintas, nors su savo klasiokais toliau nepaliaujamai tebesipyko... 2003 m. kovas