Kupkinuko Rubliausko atsisveikinimo su darbu laikraščio redakcijoje metas

Prisimenant dabartinio panevėžiečio Kupkinuko Rubliausko tolimąją gyvenimo praeitį ir visokius ten patirtus dalykus, tikrai pilnai galima tvirtinti, kad pastarasis nutikimas, apie kurį netrukus kalbėsiu, buvo jam pačiam vienas iš liūdniausių, per savo gyvenimą. Prisimenant vėl tuos senus laikus, kada kadaise Kupiškio rajoninis laikraštis „Kupiškėnų mintys“ leido mėnesinį priedą „Kupkinukas“, žinoma ir tai, kad šio leidinio populiarumo kreivė iš pradžių sparčiai kilo tik vis aukštyn, o galiausiai ėmė ir kristi vis žemyn, žemyn. Atsirado vos ne toks įspūdis, kad šis leidinukas nieko įdomaus jau neberašo, niekam jis nebeįdomus ir tinkamas tėra vien tik rajono mokinių kūrybai spaudoje viešinti. Tad galiausiai, jau ir 2000 –ųjų metų rudenį iš keturių puslapių dydžio leidinio beliko skurdus, vos 2 puslapius teturintis priedas, ir tai teišleistas iki Naujųjų metų tik vos du kartus. Kuo toliau, tuo vis labiau darėsi aišku, kad šio laikraštėlio dienos jau beveik suskaičiuotos ir tik laiko klausimas, kada priedo „Kupkinukas“ leidyba bus galutinai uždaryta, priedo visiškai atsisakyta. Kadangi buvo jau nuostolinga leisti tokį populiarumą visai prarandantį priedą, redakcijos viduje vis garsiau pasigirsdavo raginimai atsisakyti kuo greičiau priedo, bet pats Kupkinukas drauge su redaktore Nijole ragino visus, kad „dar kiek palūkėtų, gal dar susidarys spaudai kažkiek vaikų kūrybos, tik truputį kantrybės visiems!” Tačiau ir redaktorei ta jos kantrybė seko su kiekviena diena. Jų laukimas kažkiek pasiteisino – 2001 metais kovo mėnesį „Kupkinuko“ vardu išėjo leidybai vos pusė laikraščio puslapio su vaikų kūryba, o gegužės menesį – paskutinį kartą – tik visai trečdalis puslapio. Tada ir buvo pati paskutinioji paauglio, dešimtoko Kupkinuko darbo redakcijoje diena – skausminga ir graudu jam buvo galutinai atsisveikinti su šia savo buvusia darboviete, į kurią jis paskui daugiau taip ir niekada ir negrįžo dirbti. 2001 m. gegužės 12 d.