Kėžietės Ingridos Kraštytės mokymosi Kupiškio "Profkėje" metai 10

Jaunoji Kėžių kaimo gyventoja – agresyvioji Ingrida Kraštytė savojoje Kupiškio miesto Žemės ūkio mokykloje, pertraukos metu lipa laiptais aukštyn ir kartu piktinasi tuo, kad apačioje stovintis kitas mokinys, vaikinas vis taikosi žvilgtelėti jai po sijonu. Atkeliavo rugsėjo mėnuo, o Ingridai mokykloje prasidėjo jau ir tretieji, paskutiniai jos Pardavėjo ir prekių žinovo profesijos mokymosi metai. Dar praeitais mokslo metais Ingridai „Profkėje“ buvo neįdomūs nei suvirintojas Bezdas, nei statybininkai Tučkus, Rėmas ar Usūrinis, nei vyresnėlis pardavėjas Mantelis, jai reikėjo tiktai vieno Myndės, bet buvo jo niekingai atstumta ir galiausiai liko be nieko. Per praėjusias vasaros atostogas kėžietė namuose palengva išsigydė po išsiskyrimo su vaikinu savo sieloje likusias žaizdas, apsiramino kiek ir apsisprendė toliau tik ryžtingai kabintis į savo mokslus, be jokių bandymų vėl iš naujo vilioti tą Myndę, jei ir parsigalvojo jis. Vaikinams visai nereikalinga viduje besijaučiančiai Ingridai dabar būtų tikęs į porą net tas jos anksčiau neapkęstas Usūrinis, bet – vėl ne jos naudai – ir tas jau buvo sau susiradęs panelę – simpatišką blondinę, pirmakursę virėją Vilmą. Dažnai juodu apsikabinusius koridoriuose matė. Bet čia nusiminusiai Ingridai ėmė ir nutiko kai kas nuostabaus – į ją atkreipė dėmesį vaikinas, pirmakursis pardavėjas Silvestras. Nors anas ir vizualiai atrodė, kaip „prasčiokas“ bernas, bet sutikęs Ingridą kartas nuo karto ją vis užkalbindavo, tai pagirdavo jos aprangą, tai pamerkdavo jai akį, o Ingridai lipant laiptais aukštyn, retsykiais net bandydavo vis žvilgtelėti slapčia į ją iš apačios. Bet pačią Ingridą jai nepatinkančio berno elgesys tiktai nemaloniais erzino, jis taip jos visai nežavėjo, tad ji, supykusi, ir paleisdavo vis Silvestrui atgalio keletą tikrai šiurkščių, negražių žodžių... 2004 m. rugsėjis