Botanikė Dorota Papyvesio slėnio nendryne surado įdomų augalą

Į Papyvesio slėnį savo mokslinio darbo atvykusi dirbti panevėžietė botanikė Dorota Baltraitė ėjo pieva palei pat paupio nendryną ir visą laiką savo pačios žvilgsnį buvo įsmeigusi tik ten, nes dairėsi kokių nors retų, čia galimai augančių drėgnų vietų augalų. Netrukus Dorota ir aptiko vieną tokį, įdomesnį augalą – tarp gausybės nendrių bei baltai žydinčių vingiorykščių, vienoje vietoje pasimatė ir kažkoks aukštas, geltonų žiedų kuokštą iškėlęs augalas. Tai buvo siauralapis vingiris. Nors tai yra ir nuodingas augalas, bet kartu turi ir vaistinių savybių – jo šaknų nuoviru gydomos skrandžio, žarnyno, nervų ligos. Kad nueitų iki pat šio augalo, panevėžietei mokslininkei teko prasiskinti, praminti sau takelį per aukštą kitų žolynų tankmę, o tarp jų visų tikrai bujojo ir toks augalas, kuris yra naudingas, bet vis vien toks labai visų nemėgiamas – didžioji dilgėlė. Dorota ne vieną sykį tylomis sau ir nusikeikė, nes braunantis pro šalį, jai dilgėlės nudilgino rankas ir blauzdas, tačiau šie pikti augalai jos vis tiek nesustabdė, ji ėjo vis tolyn, kol pasiekė tą vingirį. Ją nustebino tai, kad toks augalas čia auga visai vienas, vadinasi, jų rūšies augimvietė čia yra skurdi. Augalo augimo padėtį ir vietą ji tuoj pat aprašė savo atsineštame bloknote su užrašais. Per tiek savo buvimo botanike darbo metų Dorota jau priprato susigyventi su augalais, juos pamilti, juos pakalbinti. Kitų paklausta, koks yra jos pats mylimiausias augaliukas, Dorota vienareikšmiškai atsako, kad – dirvinė čiužutė, nes kai ji dar buvo vaikas, maža mergaitė, pati tų augalų ieškodavo ir augindavo juos savo bute, ant palangės. O koks nemėgstamiausias? Aišku, kad tabakas, nes tik per didelius vargus prieš kelis metus jai pavyko atsikratyti savo įpročio rūkyti... 2020 m. liepos 4 d.