Archeologės Lunos Dragonienės būrelio nauji kasinėjimai Papyvesio slėnyje 3

Į Papyvesio slėnį atvyko panevėžietė archeologė Luna Dragonienė su savo jaunųjų archeologų būreliu „Kapstinėtojai“, tam kad pradėtų čia savo naujus tiriamuosius kasinėjimų darbus. Va, jau ir visos keturios dienos yra iš eilės, kaip toji Luna su savo vadovaujamu būreliu vėl naujai pluša Papyvesio slėnyje, tik šįkart jau kitame – šiauriniame jo pakraštyje, buvusios didžiulės Tūros sodybos vietoje. Visi archeologai ten taip smarkiai darbuojasi, kad karštą dieną tik vos spėja šluostytis prakaitą nuo savo kaktų. Tiesa, jau pradžioje buvo kiek ir nesklandumų – reikėjo slėnio įkalnėje bent kažkiek su benzininiu žolės pjovimo aparatu nupjauti aukštą čia vešinčią žolę, o tas aparatas vis strigo ir gedo. Jau gan stipriai pasistūmėjęs vyksta žemės grunto tyrinėjimų darbas iškastoje ant nuolaidaus šlaito duobėje, po seno ir nudžiūvusio uosio plačiomis šakomis. Kasant žemę daug visokių įvairaus dydžio ir storio šaknų teko žiauriai iškapoti, paprastai net pernelyg kenkėjiška būtų taip šitaip arti visai po medžiu lįsti, bet šiuo atveju viskas legalu ir teisinga – juk šitas senas medis jau seniai yra visai nudžiūvęs, nebegyvas. Kartais būrelio vadovei Lunai širdyje net ir visai gaila pasidaro širdyje būtent šio medžio, šio uosio, kai, būdama apačioje, ji užverčia savo galvą aukštyn, vėl ir vėl pažiūri atidžiai į tas liūdnai styrančias, belapes medžio šakas, nuo kurių ir žievė kai kur jau seniai lupasi, kamienas net pradėjęs suskilinėti. Ir suvokia ji, kad gal kažkada dar ne taip seniai ir šis senas, storas medis buvo irgi stiprus ir gyvas, džiugino savo žaluma visus. Bet paskui kažkuri žiema, vadinasi, uosiui buvo lemtinga, paskutinė. Kai būna prie šio uosio stuobrio ir apie tai susimąsto, Luna tada tikrai nesijaučia smagiai. 2021 m. liepos 14 d.